Kokia atkurta nepriklausomybė dar jauna! Gyva ši istorija ir yra žmonės, kurie gali pasidalinti tais įvykiais ir patirtais išgyvenimais. Svarbiausia netylėti, neprivargti kalbėti ir kartoti, vis jaunesniems ir mažesniems. Kol jūs dar čia – nepavyks tiems, kurie norėtų perrašyti istoriją, nepavyks jiems įgyvendinti savo kėslų. Po jūsų bus tie, kurie matė jus ir su jumis bendravo. Bus tie žmonės, kuriuos auginote. Akmenėlis prie akmenėlio ir rasis tvirtovė.
Kategorija: Be kategorijos
-
Moteris
Tiek daug metų moteris yra šešėliu. Jos nuopelnus pasisavina vyrai, kurie dažnai net nesusimąsto, kad šitaip pasielgia. Būna, susimąsto, bet problemos nemato. Iš dievaitės moteris kažkada pavirto į tylenę, kuri turi suimti visas negandas, nes ji kažkokiu būdu, kažkuriuo metu tapo už viską kalta. Vyrai taip nusprendė – pasakomis ir melais. Nusprendė iš dievaitės padaryti tarnaitę. Pasakyti kada ji graži ar negraži, o kada – purvina ar švari. Ir kartkartėm ją pradžiuginti: kuo rečiau, tuo labiau tarnaitė tai vertins.
O dievaitė netyli, nenutyli ir nesusitaiko. Būtų gražu, jei toks laikas ateitų. Dievaičių įsiklausymo.
-
su Vasario 16-ąja!
Mano senelis, motutės tėvelis, ilgai nepasidžiaugė nepriklausoma Lietuva. Kartu su mano tėveliu vyko budėti per tas sausio dienas ir naktis. Kaip pergyveno motutė, kad jie ten važinėja. Man tuomet buvo 4 metukai, tai dar nesupratau, kodėl. Tik tą naktį supratau. Neilgai trukus po šių įvykių mano senelis labai sunkiai susirgo, nors sirgo gal jau ilgai, tik liga tuo metu pasimatė ir po keletos sunkių mėnesių kančios mirė. Mirė savo laisvoje Lietuvoje.
Ar dabar ta Lietuva skiriasi nuo tos, kokią jis įsivaizdavo būsiančią? Išbučiuotų kiekvieną grumstelį! Kad tik būtų. Norėjo, kad būtų Lietuva, kad galėtų savo artimiausiems papasakoti kas buvo anksčiau. Nes iki nepriklausomos Lietuvos, net pusės žodelio pratarti negalėjo už tai nesulaukiant bausmės. O apsaugoti buvo ką.
Čia mes iš per gero gyvenimo (ir tai nėra blogai) kokius tai priekaištus, nepasitenkinimus imame sau reikšti. Pradedame suprasti ir įsisąmoninti, kad mes galime išsikalbėti, net viešai.
Jei ne tie sprendimai, priimti prieš daugiau kaip šimtą metų, tas parodytas pavyzdys, kad užtenka tik didelio noro ir patiems imtis darbų – nebūtume turėję simbolių kuriuos turime dabar, nei žodžių, nei spalvų. Nežinia, ar būtume turėję iš kur tos stiprybės pasisemti nepriklausomybei. Jei ne tie žmonės prieš daugiau nei šimtą metų.
-
Bejėgystė
Ši būsena persismelkdavo, kuomet slaugėme su motute merdintį tėvelį. Tai buvo karantino pradžios laikas. Tuomet prasidėjo mano tėvelio paskutinės gyvenimo savaitės. Po ištikusio priepuolio jis nebegalėjo vartoti vaistų ir tramdyta ilgai liga jį glemžėsi.
Kuomet dar galėjo judėti, net ir nusilpus sveikatai, vežiojant vežimėliu – dar buvo tyli viltis, kad gal nors kiek, gal dar šiuos metus pavežiosiu po sodą kupiną žiedų ir jis galės rodyti, ką ir kur dar reikėtų mums pagražinti. O, kuomet atgulė, svarbiausia tapo pasirūpinti, kad kuo jaukiau paliktų šį pasaulį. Ir palūžti negalėjome, nes ne mes kentėme nepakeliamus skausmus. Mes tik buvome stebėtojais.
Ir bejegystė ta dar stipriau užgniaužė, kuomet suprantau, kad jis, tėvelis, nei manęs, nei motutės, net savęs nebeprisimena. Liga neramdoma pasiglemžė atmintį, visus tėvelio prisiminimus. Liūdesys, širdgėla suėmė. kad nebespėjau su juo atsisveikinti dar vieną kartą, paskutinį, kuomet save jis dar prisiminė. O atsisveikinimų būta daug. Pirmoji operacija, atsisveikinimas prieš ją, ir nežinojimas ar jis nubus po jos. Laukimas pabudimo. O po džiaugsmingo pabudimo netrukus sekė ir antroji operacija – kad tik be komplikacijų. Tos kelios valandos laukimo, kaip dienos ir naktys vienumos – lėtos ir tokios ilgesingos. Kad dar turėčiau progą pabūti su savo tėveliu, kad tik pabustų – tokios mintys buvo tik tuomet.
Turėjau tokią dovaną – pabūti jo šešėliu ir rūpintis juo keletą metų, žiūrėti kaip vaikšto jis stogais, kaip bando kelti sunkiausius daiktus. Perbalęs visa tai stebėjau, drebančiomis rankomis sekiau jį iš paskos.
Tą bejėgystės jausmą sužadino ir karas įgavęs naujų, gaivališkų spalvų. Žmonės, netekę visko, ką kūrė taip ilgai turėjo viską palikti taip staiga. Palikti net savo artimuosius, gyvus ar mirusius ten tiems, kurie nevertina ir tyčiojasi iš žmogiškumo. Toks suvokimas, tapimas tuo stebėtoju ir vėl sužadino tą bejėgystės jausmą, kurį išgyvenau tėvelį slaugant jo mirties patale. Kad ir kiek prisidėsi ir stengsiesi, tų, kurie nukankinti, nebesugrąžinsi. Bet palūžti negalime, nes ne mums dabar skauda.
-
Sapnas
Prieš keletą dienų sapnavau tėvelių vestuves. Ne jaunų, o jau pagyvenusių. Ir jie buvo tokie laimingi. Susirinko artimieji, ir sesutė buvo. O aš tėvelius fotografavau, stengiausi suderinti įrangą ir užfiksuoti šią nepaprastą akimirką. Pradžia vestuvių buvo akimirkai atidėta ir aš nusisukau ieškoti mylimosios. Iš tos šviesos nužengiau į kokią tai pilką vietą tarp pastatų. Labai norėjau ją sutikti. Jau daug metų ji tokia nepasiekiama sapnuose. Prisiminęs, kad tėveliai ruošiasi sumainyti žiedus, atsigręžiau jų link. Rodosi, truko tik akimirką ta paieška. O tėveliai laimingi kartu, jau su žiedais ant rankų. Krykštauja, gražūs, myluojasi. Suspėjau užfiksuoti tą akimirką kupiną šviesos ir jųdviejų meilės. Graži gavosi akimirka. Būtinai prisiminsiu šį sapną.